JAV: nuo Niujorko iki San Francisko

Vieną vasaros vakarą su draugais kilnojom bokalus vietiniam Vilniaus bare ir garsiai svajojom – „įsivaizduokit, jeigu visi pasiimtume bent tris savaites atostogų, išsinuomotume automobilį ir pervažiuotume visą Ameriką“. Aišku, tada toks planas skambėjo tikrai kaip svajonė. Reikia daug laiko, daug pinigų, daug planavimo ir daugiausia – noro. Mes juk net nesugebam susiderinti bendro laisvo savaitgalio stovyklavimui palapinėse, apie kokią Ameriką mes kalbam.

Pradėjom žvalgytis bilietų, pasidėliojom atostogų grafikus ir, žiūrėk, sausį nusipirkom bilietus. Dar 4 mėnesiai laukimo, šiokio tokio planavimo ir sėdim lėktuve į Niujorką. Keturi draugai išskrido, kad per 3 savaites pervažiuotų JAV, atsirastų San Franciske ir iš ten skirstų namo.

Maršrutas – lūkesčiai

Jeigu kaskart sulaukę keistos amerikiečių reakcijos į savo „we are driving from New York to San Francisco“ būtume gavę po dolerį, kelionė jau būtų atsipirkusi. Beveik trys tūkstančiai mylių per tris savaites skamba mažų mažiausiai keistai. Bet mes supratom, kad kitaip JAV nepažinsim. Nuskristi nuo Niujorko iki San Francisko yra viena, o savo akimis pamatyti tai, kas dedasi viduryje – visai kas kita.

Tiesa, dar planuodami kelionę Lietuvoje nusprendėme nespęsti sau spąstų ir geriau leisti sau adaptuotis prie susiklosčiusių situacijų, o ne būti apribotiems savo pačių prisigalvotų planų. Žinojom, kad startuosim Niujorke, nes į jį atskrisim, žinojom, kad užbaigsim San Franciske, nes iš jo išskrisim, žinojom, kad norim pamatyti Colorado valstijos kalnus, Utah kanjonus, o daugiau – kaip jau pavyks. Kaip tik todėl išskridom į JAV turėdami tik pirmas keturias nakvynes, kurias praleidome Niujorke. Visas likusias nakvynes įsigijome jau būdami ten, dažniausiai parą prieš atvykstant į vietą.

Maršrutas – realybė

Ar kartotume tokį būdą? Manau, kad taip. Privalumai – esi nepriklausomas, gali lengvai keisti planus. Jeigu matai, kad pavargai, gali pailsėti, jeigu matai, kad turi jėgų, judi toliau. Minusai – tarpusavy juokavom, kad čia ne atostogos, o darbas, nes kiekvieną mielą vakarą, nepriklausomai nuo to, kiek jautėmės pavargę, lįsdavom į telefonus ir planuodavom kitą dieną ir nakvynę. Galiausiai palūžom berods 12 dieną – kai jau buvom pravažiavę didžiąją dalį Amerikos, atsisėdom, susirezervavom visas likusias nakvynes į priekį ir jau ramiai atostogavom. 

Galutinis nuvažiuotas žemėlapis atrodė maždaug taip:

Apžvalga

Stotelės: New York – Washington – Harrisonburg – Wartburg – Nashville – Lawrence – Woodland Park – Colorado Springs Salina – Zion National Park – St. George – Snow Canyon – Las Vegas – Los Angeles – Malibu – Santa Barbara – Morro Bay – San Francisco

Trukmė: 22 dienos

Nuvažiuotos mylios: ± 4180

Biudžetas 

Keliaudami keturiese išvis išleidome 13 966 $. Į šias išlaidas įsiskaičiuoja nakvynės, maistas, automobilio nuoma, kuras ir bendros pramogos – muziejai, nacionaliniai parkai. Ko šitoje sumoje nėra – kiekvieno mūsų atskirai išgertų kavų ar alaus bokalų, suvalgytų šokoladukų ar ledų porcijų, suvenyrų ir asmeninių pirkinių. Žemiau esmines dalis paskaidysiu detaliau. 

Bilietai pirmyn-atgal su SAS oro linijomis kainavo 585 €, round-trip bilietus pirkome tiesiogiai iš jų. Kelionė galiausiai susidėliojo tokiu maršrutu: Vilnius – Copenhagen – New York ir atgal San Francisco – Copenhagen – Vilnius. 

Automobilio nuoma ir kuras

Kadangi Niujorke automobilis tikrai nereikalingas (mums užteko metro), automobilį atsiėmėm jau išvažiuodami iš Niujorko, ketvirtą dieną. 

Automobilio nuomai pasirinkome „Alamo“ bendrovę, kuri leido automobilį pasiimti Niujorke, o grąžinti San Franciske. Milžiniško ir visą mūsų gyvenimą sutalpinusio SUV automobilio nuoma kainavo 2855.86 $, kuras – 696.61 $, parkingo bilietėliai – 75 $. 

Kol neturėjome automobilio, Niujorke ir San Franciske Uberiams ir Taxi išleidom 319.68 $.

Apgyvendinimas

Praleidę JAV tris savaites, tik vieną iš visų tų naktų nakvojom viešbuty – Las Vegase. Kodėl? Nes mūsų ketveriukei gerokai labiau apsimokėjo rinktis butus ar namus, turinčius du miegamuosius ir bendrą virtuvę, o ne atskirus viešbučių kambarius.

Nakvynėms keturiese išvis išleidome 6839.16 $. 

Maistas

Kaip galėsit pamatyti detaliame kelionės aprašyme žemiau, kavinėse ir restoranuose valgėme tikrai ne triskart per dieną. Įprastai bent vienas valgymas vykdavo namuose, maisto apsipirkus vietinėse parduotuvėse, o likę – kavinėse, restoranuose, pakelės užkandinėse ar net degalinėse. Viskas labai priklausydavo nuo dienos plano ir to, kiek vietų pasitaikydavo važiuojant.

Galiausiai maistui kavinėse ir restoranuose visi kartu išleidome 1332.17 $, apsipirkinėjimui parduotuvėse – 961.50 $. Ar maistas brangus? Žiūrint į etiketes parduotuvėse, atrodo, kad brangesnis nei Lietuvoje, bet ilgainiui pastebėjome, kad ir pakuotės didesnės. Aišku, labai priklauso nuo to, kur apsipirkinėsi. Paprastos parduotuvės dažniausiai turi pigesnį asortimentą, bet maisto ir skonis dažnai būna labiau primenantis plastmasę. Tuo tarpu apsiperkant „Whole Foods“ ar „Trader Joe’s“, produktų sudėtis gal ir trumpesnė, bet kainos – didesnės. 

Mobilusis internetas

Gerai, kad gyvenam laikais, kai nebereikia pirkti jokių SIM kortelių. Norint turėti vietinį interneto ryšį, užtenka parsisiųsti „Airalo“ programėlę ir įsidiegti e-sim kortelę, kuri tinka tiek Android, tiek Apple telefonams. Jūsų lietuviška kortelė veiks lygiagrečiai. 30 dienų galiojančių 10 GB kaina – 26 $.

Detalus planas

1 diena: Midtown Manhattan 

Į New York atskridom vėlyvą vakarą, buvom jau beveik parą normaliai nemiegoję, todėl tą pačią dieną tik susigaudėm transportą ir ėjom miegot. Transportui iš JFK oro uostą pasirinkom ten vietoje esančius geltonuosius taxi – priklausomai nuo paros meto ir užimtumo jie siūlo flat rate nuo 70 $, todėl toks pasirinkimas pigesnis nei Uber. Kai Uber siūlė 120 $ kelionę, su taxi iki savo Airbnb Manhattane grįžom už 90 $. 

Pirmąją dieną skyrėm savo gyvenamosioms apylinkėms – Manhattanui. Apėjom visus pagrindinius dangoraižius (tik į juos nekilom), įkišom nosį į Grand Central Station (visos „Gossip Girl“ fanės mane supras) ir milžinišką NY Public Library, pagulinėjom Central Park, pasigrožėjom The High Line vaizdais. Beveik visur vaikščiojom pėstute, metro važiavom tik iki The High Line. Metro susisiekimas labai patogus, atsiskaitymas – Apple arba Google Pay, o vieno važiavimo kaina – 2,50 $. 

Kur valgyti? 

Pusryčiai – „Best Bagel & Coffee“. Beigeliai su krūva įdarų, bet aš pusryčiams rinkausi standartą – su sūriu ir kiaušiniais.  Už 7.25 $ gavau milžinišką beigelį, kurio pusę suvalgiau per pusryčius, o antrą dielį – per priešpiečius.  

Pietūs arba vakarienė – „Cho Dang Gol“. Korėjietiška vietelė, garsėjanti savo pačių gaminamu tofu, kurį spaudžia nuo 1997 metų. Puikūs užkandžiai, labai patiko omletas su ikrais, bet pagrindiniam rinkčiausi ne tradicinį bibimbap, o kurį nors jų troškinį. Rekomenduoju paragauti ir pieniško ryžių vyno, kuris primena sakę, tik yra gerokai saldesnis. 

2 diena: Lower Manhattan

Antra diena prasidėjo kelione link ikoninės ir instagramiškos vietelės – Brooklyn Bridge. Iki jo atvažiavom metro, prasiėjom, pavėpsojom, pasifotkinom ir tada jau žygiavom link Financial District. Čia neturėjom pasižymėję jokių konkrečių objektų, tai po vėpsojimo į gražius pastatus ir išsižiojusius turistus patraukėm link vietos, kurios laukiau turbūt labiausiai – Chinatown. 

Chinatown 

Bent jau mūsu su vyru prioritetų sąraše Chinatown buvo gerokai aukščiau už visus gražius pastatus. Kol Vilniuj nieko panašaus neturim, buvo be proto įdomu paragauti vietinių patiekalų, keistų ir nematytų desertų, apžiūrėti lauke išdėliotą žuvies ir egzotinių vaisių asortmientą. 

Ką rekomenduoju?

„Deluxe Green Bo Restaurant“. Būtinai pačiupkit steamed buns, fried dumplings ir bent vieną sriubą. Cash only.

Desertui – vietinė „Nice One Bakery“. Tokius kepinius buvau mačiusi tik interneto platybėse – vyniotiniai su raudonųjų pupelių pasta, pyragėliai su sūdytu džiovintu kiaušinio tyriniu ir hematogeną primenantys desertai. 

SoHo & Greenvich Village

Po Chinatown dar apsukom ratelį Little Italy kvartale, bet šis jau tokio įspūdžio europietiškai akiai nepaliko – matyt, esam per daug išlepinti tikrosios Italijos. Kad jau taip, patraukėm link Soho.

Iš vietinių, apsikarsčiusių drabužių parduotuvių maišeliais, supratom, kad čia laiko skirti reiktų slampinėjimui po parduotuves. Tik mūsų dėmesį patraukė ne drabužiai – aš asmeniškai labai rekomenduoju Vilniaus „Raštinę“ priminusią kanceliarinių ir mielų daikčiukų parduotuvę „topdrawer“ ir modernaus meno muziejaus MoMa dizaino parduotuvę.

Apsiprekinus SoHo, sarmata būtų nenueiti iki legendinio deli – „Katz’s Delicatessen“. Ten jus pasitiks užkandinėje valgiusių įžymybių portretais nukabintos sienos ir mėsiukų kvapas. Žymiausias deli patiekalas – su bulka ir garstyčiomis suteptas pastrami sumuštinis. Du alaus bokalai ir du sumuštiniai atsiėjo 47 $, bet tikrai verta.  

Visai kitokį Niujorko įspūdį kuria jaukus (bet turtuoliškas) Greenvich Village rajonėlis, kuriame norėčiau gyventi kitąkart sugrįžus į Niujorką. Mes jame pasivaikščiojome, nes vakaro pabaigai buvome suplanavę apsilankymą standup’e, viename iš legendinių Comedy Cellars – „Comedy Cellar of the Village Underground“. Po 14 $ kiekvienam kainavusius bilietus pirkome čia, bet reikia turėti omenyje, kad kiekvienas žiūrovas prie staliuko privalo įsigyti bent 2 meniu item’us.

3 diena: MoMa, picos ir piknikas 

Kokia Amerika be standartinių diner’ių? Tikrai nekokia. Nors mūsų kelionė Niujorke tik prasidėjo, nepraleidom progos išbandyti vietinį diner’į ir čia – pusryčiavom „Westway Diner“. Porcijos milžiniškos, kava – nesibaigianti, o kaina keturiems – 69 $. 

Per pirmas dvi dienas prisukę beveik 43 kilometrus pėsčiomis, trečią dieną nusprendėm skirti kultūrai. Nors pasirinkimų NYC – begalė (Museum of Natural History, Metropolitan Museum of Art, MoMa, The Guggenheim ir kiti), mes pasirinkom modernaus meno muziejų MoMa.

Kiek laiko skirti MoMa’i? Mums sakė, kad užteks 1,5-2 valandų, bet su bičiule ten atsakingai praleidusios 3 valandas supratom, kad reikia paskubėti arba kitaip išeisim su tamsa. Tai galiausiai MoMoj praleidom beveik 4 valandas ir atrodė, kad galėtume būti dar ir dar.

Tiek laiko prabimbinėjus tarp meno, tikrai ims gurgti skrandis, tai siūlau nepraleisti legendinės picerijos – „Joe’s pizza“. Kitaip nei vakarykščiam deli, čia vienas picos gabaliukas kainuoja beveik centus Niujorko kainom – slice’ą gausit už 4-6 $. Apiplėšimas vidury baltos dienos.

Likusi diena lepino puikiu oru, tai mums beliko užsukti į artimiausią „Target’ą“, nusipirkti užkandžių, gėrimų ir pasiėmus pleduką žygiuoti į Central Park. 

4 diena: Vašingtonas ir Harrisonburgas

Ketvirtos dienos rytą susikrovėm lagaminus, Niujorkui pažadėjom sugrįžti, sėdom į nuomotą automobilį ir išvažiavom į savo tikrąją kelionę – per mažiau nei 3 savaites turim pasiekti kitoj JAV pusėj esantį San Franciską. 

Pirma stotelė – Vašingtonas. Po dviejų valandų kelionės automobiliu savo akimis pamatėm visus pagrindinius monumentus, suvalgėm po porciją ledų ir važiavom toliau. Jeigu kas klaustų, ar verta, sakyčiau, kad priklauso nuo poreikių. JAV patriotizmo ir politinės sistemos fanams turbūt patiks, bet aš iš tos vietos per poros valandų trukusį pasivaikščiojimą nepasiėmiau nieko.

Kadangi būtinai norėjome aplankyti dabar gana populiarų, muzikos sostine laikomą, bet per 14 valandų automobiliu nuo Niujorko nutolusį, Nešvilį, savo maršrutą padalijome į kelias dalis. Paskutinė dienos stotele tapo už 4 valandų nuo Vašingtono laukęs nedidelis Harisonburgo miestelis. Čia man patiko labiau nei Vašingtone – papirko kalnuoti Virdžinijos horizontai, šilti vietiniai gyventojai, krūva alaus daryklų, kavos skrudyklų ir jaukios vietinės kavinės. Su draugais juokavom, kad tikras serialo „Gilmore girls“ miestelis. 

Jeigu dėl kokių aplinkybių netyčia užsuksit į Harisonburgą, kuriame nors iš daryklų barų paragaukit vietinio alaus, o skanius pusryčius serviruoja vietinė „Heritage Bakery & Cafe“.

5 diena: poilsis Wartburgo kaimely

Puikiai žinojom, kur lendam – už kelių dienų prasidėsianti vidurio JAV kelionės dalis bus intensyviausia. Turėdami tai omenyje, radę gražų Airbnb Wartburgo kaimely jį ir užsirezervavom. Kaimas prastokas, bet Airbnb gražus, tai čia ir likom. Kepėm dešreles, gurkšnojom amerikietišką alų bei ilsinom kojinėm ir tapkėm apautas kojas. 

6 diena: Nashville 

Pagal Lietuvoje sukurptą planą, mūsų pagrindiniu JAV pietryčių objektu turėjo tapti jau mano minėtas Nešvilis. Realybėje situacija kiek keistėsi dėl kelių priežasčių. Pirma, kadangi nakvynes rezervuojam dieną prieš, praleidom faktą, kad kaip tik tomis dienomis, kai planavome apsistoti Nešvilyje, ten vyko milžiniškas koncertas.

Ką tai reiškė? Girtus ir rėkaujančius kantri muzikos fanus jau 11 ryto ir milžiniškas apgyvendinimo kainas. Kai sakau milžiniškas, tai turiu omenyje 2-3 kartus didesnes nei įprastą penktadienį. 

Kol antrąją problemą išsprendėm pasirinkdami nakvynę netoliese esančiame miestelyje Hopkinsville, su pirmąja teko taikstytis vietoje. Vis tiek paragavome vietinių Tenesio patiekalų „Martin’s Bar-b-que joint“, paslampinėjom po kaubojiškų batų ir skrybelių krautuves, atradom daug kraftinių sidro ir alaus rūšių jaukioje „Woodland Wine Merchant“ parduotuvėje, aplankėm vietines devėtų drabužių parduotuves (kurios, beje, gana prabangios). Kur pavalgyti nespėjom – „Hattie B’s Hot Chicken“. Vyras liepė įtraukti, nes sakė, kad labai populiaru. 

Pasak interneto, dėmesio verta rytinė Nešvilio pusė, bet mūsų ji irgi nepakerėjo. Taigi, ar grįžčiau į Nešvilį? Turbūt ne.

Kaip ir sakiau, adekvačios nakvynės Nešvilyje dėl koncerto neradome, tai važiavome toliau, į Hopkinsvilio miestelį, kur apsistojome tikrai gana baugiai atrodžiusiame name. Kaip matot, istorija baigėsi laimingai – važiuojam toliau.

7 diena: Cadiz, Lawrence ir artėjimas link vidurio

Savaitės sukaktį pradėjome kultūriniu šoku arba laiko mašina į pašėlusius 2000-tuosius. Dar prieš kelionę visi vieningai nutarėm, kad nusibeldę per pusę pasaulio nenorime patirti tik glamūrinės Amerikos – Niujorko, Las Vegaso, Los Andželo, San Francisko ir tvarkingų nacionalinių parkų. Mums įdomu ir vidurys, tai nebijokim, sustokim, patirkim.

Pirma tokia tikrai autentiška vidurio JAV patirtis buvo Cadiz miestelis su viena gatve, 2 tūkst. gyventojų ir diner’iu „Cadiz Family Restaurant“, kuriame 8 ryto sustojome pavalgyti. Pirmas vaizdas – prie valgyklos bariuko sėdintys vietiniai, vienoje rankoje laikantys šakutę, kitoje – cigaretę. Pamačiusi pasimetusius veidus, draugiška diner’io darbuotoja mus iškart nugynė į diner’io galą, kuriame nerūkoma. Prasibrovėm pro dūmų debesis, įsitaisėm, gavom meniu, apsižvalgėm. Prie vieno stalo meldžiasi veteranai kariai, prie kito – prieš darbą pusryčius doroja kombinezonais apsirėdę drūti darbininkai, už manęs – vietinių paramedikų racijos. Atrodo, visas miestelio veiksmas 8 ryto vyksta čia. Suvalgiau vieną skaniausių savo gyvenimo omletų, įdarytą kalnais amerikietiško lydyto sūrio, keptų bulvių kaip pas babą ir varom toliau.

Tądien laukė ilga kelionė. Pamatę, kad Kentukyje ir Tenesyje jausmeliai panašūs, nusprendėm sprintuoti iki ten, kur mums tikrai įdomu – kalnų. Kaip tik todėl likusi diena buvo apie 8-9 valandų kelią automobilyje ir nakvynę Kanzaso užmiestyje, Lawrence.

Čia, beje, gavom progą patirti tikrą amerikietiškos suburbijos dvasią. Ant tobulos vėjos krykštaujantys vaikai, maloniausi pasaulyje kaimynai ir stalo tenisas garaže yra trys pagrindiniai dalykai, įsiminę iš tarpine stotele tapusio Lawrence miestelio.

8 diena: aleliuja Coloradui 

Palikom amerikietiška svajone kvepiančią suburbiją ir išvažiavom toliau – šiandien turim pasiekti Colorado valstiją. 

Pasiekėm ir negalėjom atsigrožėt. Pirmai svarstę nakvynę Colorado Springs miestelyje, galiausiai pasirinkom gyventi kalnų namelyje. Ir vaje kaip neklydom. Jeigu keliausit link Colorado valsijos, nuoširdžiausiai rekomenduoju apsistoti Woodland Parke, „Pikes Peak Resorte“. Fantastiniai kalnų vaizdai, sūkurinė vonia ir aplink skraidantys kolibiriai sukūrė geriausią įmanomą patirtį po ilgų kelionių automobilyje. 

Kadangi Colorado valstiją ir savo namus pasiekėme jau vėlai vakare, tą trečiadienio vakarą skyrėm čili troškinio gaminimui, vynelio gurkšnojimui ir poilsiui sūkurinėje vonioje. Po tokios programos patyriau ir geriausią visos kelionės miegą. 

9 diena: vis dar grožimės Coloradu

Gerai išsimiegoję ir skaniai papusryčiavę, šokom į sportines aprangas ir važiavom į kalnus. Pirmai pažinčiai pasirinkom tikrai lengvą haiką-pasivaikščiojimą „7 bridges trail“. Užtrukom vos pusantros valandos, subimbinėjom 6,29 km ir užlipom beveik 300 metrų.

Vaikščiojom gal ir trumpai, bet rytinė šakšuka susivirškinti jau spėjo, tai iškart pasukom ieškoti maisto. Nauja diena, naujas diner’is, šįkart tinklinis, bet ne ką ne prastesnis – „Black Bear Diner“. Važiuodami toliau, matėm dar kelias analogiškas vieteles. 

Jeigu turėsit laiko pasivaikščioti po visai nemažą Colorado Springs miestą, užsukit naujų ir dėvėtų knygų į „Poor Richard’s Bookstore“. Aš iš ten grįžau su praeitąmet išleista nauja Haruki Murakami knyga „Novelist as a Vocation“ ir devėta F. Scott Fitzerald „The Beautiful and Damned“ versija – apie šią knygą kaip tik buvau prieš savaitę skaičiusi lietuviškame „Literatūra ir menas“ leidinyje. 

10 diena: Ziono nacionalinio parko link

Savo liūdesiui ryte apleidom savo pasakų namely kalnuose ir pajudėjom Ziono link. Gerai, kad bent vaizdai gražūs – važiuojant link Utah valstijos nesinorėjo nė trupučio scrollint. Jeigu išvažiavom apsirengę šortais ir šlepetėm, važiuojant aukščiausiomis Colorado vietomis turėjom progą prisiminti jau senokai matytą sniegą ir pamatyti žmonių, nuo galvos iki kojų apsirengusių žieminiais apdarais. Gegužės pabaigoje – visai egzotika.

Kadangi ši diena buvo skirta beveik vien važiavimui, daugiau ką pasakoti nelabai ir turim. Nebent reiktų netikėto meksikiečių restorano pakelėje – tada užsukit į Glenwood Springs esantį „Tequila’s Mexican Restaurant“. Vėliau sužinojom, kad visi ten eina ne dėl maisto, o dėl margaritų – gal turėsit progą paragauti.

Dieną užbaigėm turistų pamėgtoje stotelėje – 2 tūkst. gyventojų turinčiame Salina miestelyje. Mums svarbiausia buvo, kad nuo Salinos iki Ziono nacionalinio parko – vos 2 valandos kelio.

11 diena: pagaliau Ziono nacionalinis parkas

Pa-ga-liau – po dienos važiavimo ir nakvynės vidury niekur privažiavom tašką, kurio laukėm labiausiai. Privažiavom, gerokai apsižioplinom, praradom dvi valandas, bet galiausiai vis tiek pamatėm tai, ką norėjom. 

Jeigu trumpai, Ziono nacionaliniam parkui per daug nesiruošėm – pasižiūrėjom kelis hike’us per Alltrails.com, išsirinkom labiausiai patikusius ir nusprendėm tiesiog važiuoti. 

Pirma klaida – reikėjo gerokai labiau susipažinti su JAV nacionalinių parkų ypatumais. Atvažiavom į parko teritoriją, už tai susimokėjom 30 dolerių, važiuojam toliau. Važiuojam, matom, kad didžioji dauguma parkuojasi automobilius, lipa į parke kursuojančius žymėtus autobusus ir į viršų keliauja jais. „Hm, turbūt autobusai sukurti tinginiams – su automobiliu pakilsim į haiko vietą ir tiek,“ – galvojom mes. Klydom, aišku – automobiliu gali nebent pervažiuoti visą parką, paspoksoti į jį iš tolo ir važiuoti namo. Taip pasisukinėję po parką valandą, supratom, kad padarėm didelę klaidą, dar valandą važiavom atgal, parkavomės automobilį, pagaliau išlipom ir pripažinom, kad jį reikėjo parkuoti iškart – tie autobusai ir skirti tam, kad nuvežtų į pasivaikščiojimo tako pradžią. 

Antrą klaidą supratom jau tada, kai atvažiavom į tako pradžią – į „Angel’s Landing“ taką galima patekti tik su išankstine registracija parą prieš. Na ką gi, eisim ten, kur galima.

Aišku, ko nesitikėjom, kad tas „lievasis“ takas bus tokio grožio. Visi vieningai nusprendėm, kad tai arba gražiausia, arba antra gražiausia mūsų gamtos patirtis. Jeigu būsit Utah valstijoj, meldžiu, pro Ziono parką nepravažiuokit. 

Užkopėm į milžinišką kalną, pavargom ir sau padėkojom, kad kita stotelė – St. George esantis senovinis kurorto kompleksas su baseinu, džiakuzi ir kitom pramogom. Tam komplekse vakarą ir praleidom.

12 diena: nepyk, Didysis kanjone, mes pavargom – poilsis

Tarpusavy juokavom, kad mūsų kelionė yra darbas, o ne atostogos. Kiekvieną dieną nuvažiavę po kelis šimtus kilometrų, susirinkę šimtus įspūdžių, vakare grįždavom į savo viešbučius ar Airbnb ir toliau dirbdavom – planuodavom kitos dienos kelionę ir nakvynę. 

Atvažiavę į St. George, pagulėję prie baseino, grįžom į kambarį ir pradėjom planuoti Didįjį Kanjoną. Į vieną pusę – toli. Į kitą pusę – brangu, turistiška ir negalima fotografuoti. Prie viso to jaučiamės jau gerokai nusikalę – tuoj bus dvi savaitės kelionės. 

Ką padarėm? Parašėm savo Airbnb host’ams, paklausėm, ar neturi tam pačiam komplekse laisvo keturviečio butuko ir nusprendėm Didįjį kanjoną iškeisti į dieną prie baseino. Pamoka – klausytis savo kūnelių ir nebijoti keisti planų.

13 diena: Vegas, baby

Po poilsio prie baseino supratom, kad gal ir neprošal dar būtų ką pamatyti Utah valstijoj, tai sustojom į vietinės parduotuvės konsultantės išgirtą Snow Canyon. Snow Canyon įdomus tuo, kad turi suragėjusias kopas – Petrified Dunes. Sustot užruksit kokių 30 minučių, bet vaizdų prisižiūrėsit fantastiškų. 

O toliau jau tik laukiniai vakarai. Kokią 16 valandą atvažiavom į Las Vegasą, išsitraukėm gražiausius savo drabužius ir išėjom patikrinti, ką siūlo niekad nemiegantis miestas. 

Mano patarimas – jeigu ir jūs būsit prisižiūrėję „Oušeno vienuoliktų“ bei norėsit apsistot tokiuose gerai pažįstamuose viešbučiuose kaip „Bellaggio“, neapsigaukit. Buvom nuėję pažiūrėti į „Bellagio“ ir apsidžiaugėm, kad pasiėmėm nakvynę „Las Vegas HIlton at Resorts World“ – kazino švaresnis, žmonių mažiau, viešbutis jaukesnis. Paslampinėjom po penktadieninį miestą, supratom, kad nieko nepraleidžiam, ir grįžom į savo viešbučio kazino – ten ir praleidom likusį vakarą.

14 diena: mano meilė Los Andželas 

Pralošę 20 dolerių, pavargusių veidelių gaivinti važiavom į geriausiai įvertintą diner’į – „Mr. Mamas Breakfast and Lunch“. Tiesa, meniu ten kiek platesnis nei įprastame dineryje, tai aš rekomenduoju paragauti pusryčių buritą. Pavalgėm, atsigavom, susikrovėm lagaminus, išsiregistravom iš savo prabangaus viešbučio ir pajudėjom pirmyn. Šiandienos tikslas – Los Andželas. Juokingiausia, kad į jį net neplanavom važiuoti – papildomą dieną išlošėm nevažiuodami į Didįjį kanjoną, kuris sutaupė kelio atkarpą.

Taip po keturių valandų kelio privažiavom miestą, iš kurio nežinojom, ko tikėtis – glamūro ar pakėlėse įsikūrusių benamių, jų kemperių ir palapinių. Gavom abiejų. 

Pirmąjį vakarą skyrėm klasikai – Holivudo bulvarui. Aš suradau savo meilių – Milo Ventimiglia, Jon Favreau ir Ryan Reynolds – žvaigždes, bičiuliai rado žymiąją plokštelių parduotuvę „Ameba Music“ ir visi buvo laimingi. Dar bevaikščiodami sustojom paragauti ala meksikietiško ir ko gero brangiausio valgyto hot dog’o už 8 dolerius – buvo verta. 

Vakarienei laukė klasikinis derinukas – „In n Out“ burgeris ir dietinė kola. Patarimas: jeigu burgeriai nedomina, pagooglinkit slaptą „In n Out“ meniu – ten galima rasti dar įdomesnių patiekalų, pavyzdžiui, bulvyčių su šimtu priedų ir pan. 

15 diena: observatorija, Holivudas ir Venice beach 

Nors pirmas rytas Los Andžele pasitiko ūkana, savo planų nepakeitėm – nusprendėm palaipioti kalvom tarp Holivudo ženklo ir legendinės Griffith observatorijos. Aišku, nei gražios panoramos, nei Holivudo ženklo normaliai taip ir nepamatėm, bet, turint laiko, šitos vietos neaplenkčiau. Įdomu iš viršaus pamatyti TOKIO pločio miestą.

Aišku, koks apsilankymas Los Andžele be Venice Beach. Tiesa, nelabai žinojom, ko iš jo tikėtis – nors vieta gerai žinoma ir labai turiistinė, visi buvom prisižiūrėję daugybę video apie benamius, užėmusius paplūdimio pakrantę.

Ką radom? Benamių ir bepročių daug, bet Šventosios nuotaika vis tiek viską užgožė. Alėja lūžta nuo prekystalių su juokingais paveikslais, kristalais (strong LA vibes) ir kitais šūdniekiukais. Kas šoka, kas dainuoja, žodžiu, Basanavičiaus gatvė, tik dvasingesnė. Bet pasivaikščioti bent kartą gyvenime – vis tiek smagu.

Dar smagiau, kad aplink Venice Beach yra nemažai hipsteriškų skanaus maisto vietelių. Mes susigalvojom, kad privalom paragauti LA tacos, tai taip ir padarėm. Išsigooglinę pasirinkom „Teddy’s Red Tacos“ ir turiu pripažinti, kad tai buvo vieni skaniausių mano ragautų tacos gyvenime. Jeigu jau ragausit, būtinai šalia pačiupkit ir tradicinės meksikietiškos sriubos pozole. 

Vos atvykę į LA juokavom, kad gal verta išsinuomoti įžymybių namų turą – sėdi į autobusą, važiuoji į Beverli Hilsą ir važinėji tarp celebričių namų. Ir, aišku, nieko ten nematai, nes dažniausiai tie namai yra atitverti milžiniškom tvorom. Pajuokavom pajuokavom, bet grįždami namo iš Venice Beach tokį turą sau patys pasidarėm. Internete pilna žemėlapių, nurodančių, kur gyvena viena ar kita įžymybė, tai mes prasukom pro Taylor Swift ir Madonnos fazendas. Kaip ir tikėjomės, nieko nepamatėm, ir galim pasakyti, kad gerokai įdomiau buvo pasižvalgyti tarp kaimynystėje esančių namų. Vienas gražesnių gyvenamųjų namų kvartalų, kuriuos yra tekę matyti apskritai. 

16 diena: Malibu, Santa Barbara ir mano surferiškos svajonės

Ryte beveik nubraukiau ašarą, kad reikia atsisveikinti su Los Andželu, kurio man buvo tikrai per mažai, bet planai nelaukia – tą patį vakarą turėjom pasiekti savo namus ant Ramiojo vandenyno kranto, Morro Bay. Los Andžele, aš dar grįšiu, pažadu, o dabar belieka papusryčiau, sėst į automobilį ir pajudėt link Santa Barbaros. 

Visą kelionę juokavau, kad, jau kur kur, bet Kaliforninoj privalau sutikti savo vieną mylimiausių aktorių Jonah Hill – kaip tik čia jis leidžia daugiausia laiko skriedamas per bangas. Tiek zyzus, draugai neprieštaravo prariedėti pro holivudinį Malibu miestelį, juolab, kad čia yra kur pavėpsoti ir visiems kitiems – Malibu stovintys namai nenusileidžia matytiems Beverli Hilse. Aišku, nekalbu apie pakrantės grožį. Važiuojant nuo Los Andželo iki Santa Barbaros norisi filmuoti viską, ką matai pro langą. Va tiek gražu.

Jeigu išalksit dar neprivažiavę Malibu, sustokit Topanga Beach. Čia, beveik pakelėje, yra įsikūręs šviežios žuvies restoranėlis „Reel Inn Malibu“. Nors aš prašoviau čia pasirinkdama Fish Tacos, jūs tikrai nesuklysit iš prekystalio išsirinkę šviežią žuvį, jos kepimo metodą ir garnyrus. Nors nuskambėsiu kaip prekybcentrio reklama, bet buvo šviežia ir skanu. 

Paskanavę žuvies ir pavarvinę seilę Malibu, privažiavom Santa Barbara miestą. Nors po daugiau nei dviejų savaičių Amerikoje jau buvom prisisotinę visokiaus vaizdais, Santa Barbara gavo nemažai langelių mano nuotraukų galerijoje. Kalnų apsuptam mieste persipina Meksiką primenanti architektūra ir nedidelių amerikietiškų miestelių tvarka. Paslampinėjom turistinėse gatvėse, suvalgėm „ McConnell’s Fine Ice Creams“, kokią valandą užtrukom labai patikusioje sendaikčių parduotuvėje „Urban Flea Market“ ir judėjom toliau. Dar dvi valandos kelio ir kartu su saulėlydžiu pasieksim Morro Bay. 

17 diena: ūdrų maudynės Morro Bay

Literaliai pervažiavę visą JAV, nuo vandenyno iki vandenyno, supratom, kad Morro Bay turi būti vieta poilsiui. Išsirinkom mieliausią namelį visam mieste, susiradom skanaus maisto vietų, vintažinių parduotuvių ir nusprendėm neturėti jokių didelių planų. 

Rytą pradėjom nuo pagrindinės Morro Bay žvaigždės – Morro akmens, kuris stūksto vidury vandenyno. Gražu, bet ne taip gražu, palyginus su tuo, ką matėm pakeliui. Pasirodo, kiekvieną vėlyvą pavasarį arba ankstyvą vasarą Morro Bay įlankoje įsikuria nėštukės ūdros. Čia jos plūduriuoja į saulę atsuktais pilvais iki tol, kol pagimdo mažiukus ūdriukus ir juos čia augina pirmosiomis dienomis. Ūdriukų pamatyti nespėjom, bet nėščiosios ūdros žavios ne ką mažiau – video dalinausi savo asmeninėje paskyroje.

Pasigrožėję ūdromis, pasivaikščioję netoliese akmens ir visiems pripirkę legendinių Salt Water Taffy saldainių (gal būsit apie juos girdėję iš šito draugų epizodo), ėjom ieškoti pietų.

Jeigu tik randam progą, rekomendacijų paklausiam vietinių – šįkart mums kavą ruošusi barista parekomendavo vietinių pamėgtą „Giovanni’s Fish Market & Galley“. Paragavom dar niekad neragautos firminės vakarinės pakrantės Clam Chowder sriubos ir pasidalijom keptų jūros gėrybių rinkinį – rekomenduojam.

Iš devėtų parduotuvių daug vietų nepasižymėjau, nes nelabai ką ir radom, bet labai patiko „Coalesce Bookstore“ knygynas. Jeigu turėsit progą, užsukit. Po to jau liko tik grįžti į pliažą, jame pasnausti ir ieškoti vakarienės. Tiesa, išalkę labai nebuvom, tai nuėjom į kraftinio alaus barą „The Libertine Pub“, kur paragavom puikaus užkandžio – Pretzel & Sausage. 

18 diena: paskutinė stotelė – San Franciskas

Viskas, paskutinės 233 mylios ir teks atiduoti automobilį. Išsaušo rytas, kai teko judėti link paskutinės stotelės. 

Mes nebūtume mes, jeigu pakeliui nebūtume susigalvoję sustoti dar bent vienam miestely ir šįkart į mūsų akiratį pateko turistų pamėgtas Carmel-By-The-Sea. Užsukom, pasivaikščiojom ir teko pripažinti, kad patekom į turbūt mažiausiai mums patikusį JAV miestelį – viskas taip išlaižyta, taip nuglamūrinta ir taip neįdomu, kad ištvėrėm valandą ir vietoj vietinio restorano geriau išvažiavom ieškoti McDonaldo. Net nepadariau nuotraukų.

Paburbuliavę, kad sugaišom laiko, vakarop šiaip ne taip pasiekėm San Franciską. Įsikūrėm, pailsėjom ir iškart važiavom prie pagrindinio monumento – Golden Gate tilto. Įprastai nesu tokių objektų fanė, bet turiu pripažinti, kad šitas tiltas įspūdį paliko – sunku įsivaizduoti jo didybę, kol neužlipi ant kalno ir nepamatai jo peizaže. Jeigu kas paklaustų, ar verta važiuoti, sakyčiau, tikrai taip.

Kadangi taip ir likom su McDonaldo pietumis, vakarienei jau ieškojom ko rimtesnio. Pasirinkom Anthony Bourdain lankytą ir išgirtą mėsos vietelę „4505 Burgers & Barbeque“. Nemanau, kad čia buvo skaniausi mano ragauti mėsos šliosai, bet vėl įsimylėjau pozole sultinį šalia tų mėsų. Kokybiška ir lengvai suvirškinama vaikštant San Francisko kalnais kalneliais.

Nors automobilį palikom ne taip ir toli, prie lietuviškų lygumų pratusiems miestiečiams tie kalneliai padarė įspūdį. Viena sankryža – 45 laipsniai žemyn, kita – 45 laipsniai į viršų, trečia – vėl žemyn, vėliau – vėl į viršų. Ir taip be pabaigos. 

19 diena: ruoniai ir Japonija San Franciske

Išsimiegojom, atsisveikinom su 3 savaites mus lydėjusiu automobiliu ir ėjom žiūrėti juokingiausių gyvūnų žemėj – jūrų liūtų ir ruonių. Jų gyvenimą iš arti galima stebėti „Pier 39“ įplaukoje, kur specialiai jiems yra įrengtos platformos – čia jie yra saugūs nuo aplink ratus sukančių ryklių ir kitų plėšrūnų. Gal ir buvau skeptiška tokios turistinės vietos atžvilgiu, bet galiausiai ten praleidom beveik valandą – buvo LABAI įdomu stebėti ruonių gyvenimą, nuo peštynių iki knarkimo. 

Prisisotinę turistinėm veiklom, likusią dienos dalį nusprendėm skirti įdomesniems kvartalams – Japantown ir Chinatown. Pakeliui link Japantown užsukome į kelis knygynus (iš įdomesnių – „Russian Hill Bookstore“, tik neapsigaukit dėl pavadinimo, nes su Rusija knygynas nieko bendro neturėjo) ir paragavome spurgų, apie kurias girdėjom vietinius kalbant, jog čia VISADA yra eilė. Spurgos fantastinės, pasižymėkit „Bob’s Donut & Pastry Shop“. Ašarą nubraukėm tik prie „Swan Oyster Depot“ – nerealios šviežių jūros gėrybių vietelės, į kurią nepritilpom nė vieną iš savo dienų San Franciske. Šią vietą žymiuosi į savo asmeninį bucket list’ą ir sau padažu, kad privalau čia sugrįžti.

Japantown

Gerai, apie mano rojų žemėj – Japantown. Palyginus su Chinatown San Franciske ar New Yorke, Japantown tikrai yra gerokai mažesnis, bet, o vaikyti, koks įdomus. Pirmiausia, įėjus į Japantown pasitinka niekur kitur San Franciske nematyti japoniškos architektūros namai – jau egzotika. Antra, parduotuvės. Man, kaip Japonijos fanei, čia norėjosi užeiti į kiekvieną. Beveik taip ir gavosi.

Daugiausia veiksmo Japantowne vyksta „Japan Center Malls“ prekybcentryje iš kelių dalių. Čia ragavom labai gerai įvertintus ramenus – „Marufuku Ramen“, aš išsirinkau puodelį arbatai – „ChaTo“ ir visiškai pamečiau galvą kanceliarinių prekių parduotuvėj „Maido Fine Stationery & Gifts“. Labai patiko nueiti ir į ten pat įsikūrusią maisto prekių parduotuvę, eilinį supermarketą – ten nebuvo beveik nė vienos amerikietiškos prekės, vien tik japoniška produkcija. Į mano krepšelį įkrito dorayaki blynai su raudonųjų pupelių pasta, takoyaki ball čipsai, keli limonadai ir pūsti wasabi žirneliai. Visi produktai labai patiko, o mano svajonių popietę užbaigėm matcha ledais dar vienoje populiarioje vietelėje „Uji Time Dessert“. 

Kai išlindom iš Japantowno, buvom surinkę jau nemažai žingsniukų, tad kūneliai šaukėsi poilsio. Jo sustojom dar vienoj Anthony Bourdaino rekomenduotoj vietoj „Mr. Bing’s Cocktail Lounge“ (ir taip, mes čia atėjom ir dėl juokelio apie Chandlerį Bingą). Jauki vietinė vietelė, kur nesutikom nė vieno turisto. Čia ir baigėsi mūsų vakaras.

20 diena: kulinarinių nuotykių diena

Rašydama šį įrašą praėjus beveik mėnesiui po kelionės, galvoju, kad jau matosi, jog mūsų kelionė į pabaigą – dienas kuo toliau, tuo labiau leidom kaip vietiniai.

Pusryčių šįkart keliavom į labai specifinę vietą – „Art’s Cafe“, kuri labiau priminė ne kavinę, o diner’į. Prisiskaitėm, kad ši vieta buvo labai mylima vietinių, o, kai per covid’ą užsidarė, visi be galo sielvartavo. Ačiū visatai (arba šeimininkams), jie duris atvėrė ir vėl, o nukeliavę į vietą supratom, kodėl ji tokia mylima.

Čia klientus visus pasitinka 30 metų šį verslą puoselėjanti korėjiečių šeima – mama su sūnumis aptarnauja klientus, o tėvas gamina maistą. Jokių atskirų staliukų, tik vienas ilgas baras, prie kurio gali stebėti, kaip gaminamas tavo maistas. Ant stalo, po stiklu – krūva atvirukų iš viso pasaulio, juos čia atsiunčia kavinėje pusryčiavę lankytojai. Pradėję bendrauti su šeimininkais, išsiaiškinom, kad mes čia – pirmieji jų žinomi lietuviai, o pravažiavę Ameriką nuo NY iki SF įgyvendinom jų svajonę. Jie taip pat svajoja nuvažiuoti šį maršrutą, bet kol kas tenkinasi atostogomis aplinkinėse valstijose, nes nėra kam tiek ilgam palikti verslo. Tai spėkit, ar mano darbų sąraše dabar nėra punkto „išsiųsti atviruką į Art’s Cafe“. Aišku, yra. Ir taip, maistas skanus – kaip pas mamą. 

Puikiai pradėję dieną, bulvinių blynų ir keptų kiaušinių ėjom išvaikščioti į netoliese esantį parką – Golden Gate Park. Kad suprastumėt jo dydį, pasakysiu tik tiek – jis yra penktadaliu didesnis už Niujorko Centrinį parką. O pastarasis – milžiniškas. Pasiklausėm vietinio orkestro koncerto, išgėrėm kavos, suvalgėm ledų ir judėjom toliau. 

Visai netoliese Golden Gate Park yra įsikūrusi Haight-Ashbury gatvė, garsėjanti savo smagiu vaibeliu. Čia yra krūva vintažinių drabužių, plokštelių parduotuvių, knygynų, jaukių barų, todėl turint laiko čia galima praleisti ir visą dieną. Jeigu domitės šiais ar panašiais dalykais, bent 2 valandas būtinai susiplanuokite praleisti čia.

Chinatown

Artėjant antrai dienos pusei susizgribom, kad vis dar neišbandėm tradicinės kinų virtuvės. Google Mapsuose susiradom autentiškiausią, ką turbūt buvo įmanoma rasti – valgėm tarp musių viesulo virš stalo ir aplink galingai šliurpiančių kinų. Ar mūsų lėkštėse tikrai buvo vištiena? Nesam tikri, bet paragauti buvo įdomu – jeigu išdrįsit, užsukit į „Ma’s Dimsum & Cafe“. Mes, beje, dimsum’ų jau nespėjom, buvo iššluoti.

Vakarą užbaigėm bare, kurį pavadinčiau MUST San Franciske – “Li Po Cocktail Lounge“. Fantastiško interjero vietelė, apkabinėta Anthony Bourdaino nuotraukomis ir serviruojanti galimai geriausius Mai Tai kokteilius mieste, dėl kurių visi čia ir renkasi. Jeigu pasiseks, už baro dirbs piktoji baro šeimininkė, kuri TIKRAI primins, jeigu nepalikot arbatpinigių, bet dėl to – tik linksmiau.

21 diena: Lands End ir paskutinis vakaras USA 

Atsikandę San Francisko miesto gyvenimėlio ir priragavę Mai Tai’ų, paskutinę dieną nusprendėm dar pasigrožėti gamta. Tam San Franciske puikiai tinka Lands End – neilgas, bet labai gražus pasivaikščiojimas.

Pasivaikščioję Lands End taku, aišku, ir vėl išalkom. Netikėtai atsidūrėm Balboa gatvėje, kuri tą šeštadienį tiesiog zvimbė nuo veiksmo – vieni groja ar dainuoja, kiti pasistatę prekystalį kažką pardavinėja, treti vidury gatvės kavą geria. Įsimetėm į minią ir čia gražaus laiko praleidom ir patys. Balboa gatvėj yra ir labai skanaus meksikietiško maisto – „Cielito Lindo“, ir fantastinių sausainių – juos kepa „Butter Love Bakeshop“. 

Paskutinį vakarą nusprendėm su JAV atsisveikinti tinkamai – eiti vakarienės ir dar aplankyti bent kelis barus. Visai netikėtai vakarienės staliuką gavom itališkam „Beretta“ restorane. Čia visiems rekomenduočiau paragauti graikinių riešutų duonos su burrata ir triufeliais – tai buvo didžiausią įspūdį man palikęs užkandis ir jų bestseleris. Netoliese yra įsikūręs ir tikrai labai jaukus natūralaus vyno baras „Fool’s Errand“ – vietelė, į kurią norėčiau sugrįžti darkart. Jeigu vakarėlis jau visai įsisiūbuos, eikit į „Madrone Art Bar“ – vietinių pamėgtą vietelę, kur kartais net prasideda šokiai.

22 diena: laikas namo

Viskas. Atsikėlėm, iš turėtų maisto likučių pasigaminom šakšuką, susikrovėm lagaminus, apėjom paskutinius San Francisko kampus, susitraumavom pamatę Downtonwn’o narkomanus ir judėjom į oro uostą. Ko gero, ilgiausia ir daugiausia nuotykių padovanojusi kelionė baigėsi.