Kartais žmonės ima ir susigalvoja kaip apsisukint sau gyvenimą. Aš vieną rytą atsikėliau ir sugalvojau, kad šiandien bus ta diena, nuo kurios 30 dienų pusryčiams valgysiu tik avižinę košę. Tą ir padariau. Susikūriau pati sau grotažymę #30dienųkošės ir valgiau avižinę košę. Ar pavyko? Pavyko. Ar pamėgau košes? Tikrai taip. Ar norėčiau visą gyvenimą kasdien valgyti tik avižinę košę? Turbūt vis tiek ne.
Nuo ko viskas prasidėjo?
Visuomet turėjau keistą santykį su avižinėm košėm. Nors ir nebuvo taip, kad labai jų nemėgčiau, nepasakyčiau, kad košės buvo mano go-to pasirinkimas. Ir turbūt nebuvo vakaro, kada laukčiau ryto, žinodama, jog bus košė, arba dar geriau – atsikelčiau ir sakyčiau „vat šiandien noriu košės“.
Ta proga, sugalvojau sau mesti iššūkį ir susidraugauti su košėmis. Paprasčiau tariant, į košes pažiūrėti ne tik kaip į uogienių ir riešutų sviesto+banano patiekalą, bet išrasti kažką daugiau, dėl ko košes valgyti jausčiausi motyvuota jau iš vakaro.
Ką aš dariau ir kaip man sekėsi?
Bandydama susidraugauti su košėmis, nusprendžiau pakartoti Lukas Volger aprašytą 28 dienų košių iššūkį. Visai kaip ir pirminio iššūkio autorius, pasiryžau 30 dienų (nes tiek dienų turi rugsėjis) kas rytą valgyti košę. Svarbiausia – kas rytą ruošti ją su skirtingais pagardais ir kaip įrodymą kasdien įkelti Instagram stories, su trumpu aprašymu, kas ant tos košės.
Nors tikrai buvo rytų, kur apgaudinėjau ir save, ir skaitytojus, nauja koše vadindama tokią, kur bruknių-obuolių uogienę pakeičiau vyšnine, o žemės riešutų sviestą – migdoliniu, po 30 dienų iššūkio save vertinu teigiamai. Pavyko ir sugalvoti daug naujų košių variacijų, ir sukurti tokių, kurias norėsiu pakartoti.
Ko išmokau?
1 pamoka | Aviža yra tik dar vienas grūdas.
O tai reiškia, kad jos tikrai nebūtina valgyti tik su įtrintu bananu ir žemės riešutų sviestu ar su druska ir sviestu (kaip daug kas rašė, kad gali valgyti 365 dienas per metus). Nebent, aišku, jums tai labai skanu ir to skonio neiškeistumėt į nieką (kuo manęs neįtikinsit). Košė yra toks pat grūdas kaip grikiai, ryžiai ar soros, kurias tikrai valgot įvairiai. Tad ir į avižą reiktų žiūrėti analogiškai – kaip į valgomą saldžiai ar sūriai, gardinamą įvairiausiais priedais, pradedant vaisiais, baigiant keptais kiaušiniais su sriracha. Ir avižines kruopas ar dribsnius tikrai galima ruošti kaip dar vieną buddha bowlsą.
2 pamoka | Avižiniai dribsniai yra tikrai ne tas pats, kas kruopos.
Dabar atskleisiu savo tamsuoliškumą, bet iki košių iššūkio nebuvau valgiusi avižinių kruopų. Mano virtuviniai stalčiai buvo užpildyti tik avižiniais dribsniais – klasikiniais viso grūdo ir smulkintais.
Užtat kruopos yra atradimas – tiek norint pakeisti pabodusį dribsnių skonį, tiek siekiant išbandyti kažką naujo. Sakau, kad naujo, nes skonis tikrai kitoks nei klasikinių dribsnių. Ir paruošimas gana lengvas – avižines kruopas perskalauju vakare, užmerkiu per naktį. Ryte darkart perskalauju, suberiu į puodą ir paverdu tik tiek, kol užverda. Viskas – galima valgyti.
3 pamoka | Košės nebūtina virti – ją galima išsimirkyti.
Nors ši pamoka sena kaip mano Pinteresto boards’ai, manau, vis tiek verta išskyrimo. Jeigu netyčia kovojat su ne-meile košėm, siūlyčiau išbandyti ne tik virimą, bet ir mirkymą.
Norint išsibrinkinti košę per naktį užtenka proporcijos: 1 dalis grūdų, 2 dalys skysčio. O toliau – kaip fantazija leidžia. Jeigu mėgstate saldžiai, galima iš anksto įtrinti bananą, galima įmaišyti riešutų sviesto, galima pridėti uogienės, klevų sirupo ar matcha miltelių. Jeigu mėgstate sūriau, metodai panašūs kaip ir verdant – sultiniai, sojos padažas ar tiesiog druska, įvairiausi prieskoniai.
Ko nerekomenduoju, tai valgyti tik mirkytas avižines kruopas – tokiu atveju valgysit tik karčias beskones kruopas. Mano asmeninė rekomendacija – išmirkytas kruopas dar bent kiek pavirti.
4 pamoka | Avižinę košę galima virti ne tik vandenyje ar piene.
Šią pamoką jau buvau išmokusi ir anksčiau, bet kai neturi galimybės rinktis ką pusryčiausi, atsiveria visai kitos kūrybinės čakros. Iš to, kiek kalbėjau su sekėjais, yra du dažniausi keliai virti avižinius dribsnius – vandenyje su druska arba piene (nesvarbu, augaliniam ar įpraste).
Keli netikėčiausi pagrindai, kuriuose viriau košę per visas 30 dienų (ir visi patiko):
- sultinys,
- vanduo su sojos padažu,
- trintos avietės su vandeniu,
- juoda arbata su pienu,
- moliūgų tyrės ir augalinio pieno mix’as.
5 pamoka | Geriausias triukas – pakepinti dribsnius svieste.
Šito tikrai nepavadinčiau savo atradimu – labiau nuskaitymu iš kitų straipsnių. Visgi, metodas, kuomet prieš virimą dribsniai yra pakepinami svieste, tikrai vertas įtraukti į pamokų sąrašą. Prieš virimą pakepinti dribsniai išsiskiria visai kitokiu skoniu – intensyvesniu ir kiek primenančiu riešutus. Siūlau išbandyti.
Ar pavyko susidraugauti?
Pavyko. Jeigu labai reiktų, atradusi įvairovę tikrai galėčiau valgyti košes ir visą liksuį gyvenimą, nes ilgainiui supranti, kad ant virtų dribsnių ar kruopų gali dėti literaliai viską. Visgi, jeigu turėčiau galimybę rinktis, vis tiek košių visą gyvenimą nevalgyčiau. Turbūt dėl to, nes per daug myliu duoną.
Visą mano košių kelionę rasite mano Instagram paskyroje, highlight’e #30DIENŲKOŠĖS:
4 comments